Kai mes gėrėm verandoj kakavą,
Tu nuo stalo staiga pakilai,
Pakilai, palikai ir į tolį
Nubridai dobilienų atolais,
O po kojom tau klykė žiogai.
Ir kaip paukščiai, sparnais sumosavę,
Metai plauks… Jau kiti gers kakavą,
Horizonte dundės traukinys…
Tik nebus mano sielai ramybės –
Liūdesys iškerojo beribis
Tartum sodo krašte apynys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą