Adventas

Suplonėjo sieninis kalendorius. Pradėjome gražų laiką - mums duotos dvidešimt keturios Advento dienos. Dideliais kąsniais ramybę ir šventas mintis iškandžios kasdienybė. Nuo jos gi nepasislėpsi. Bet gal pabandyti piktą priešą - skubėti verčiančią kasdienybę - paversti draugu? Juk atsiras laiko iš lentynos išimti pačius gražiausius puodelius arbatai, dar vieną kartą paglostyti artimo galvą, pasakyti, kokia brangi seniai matyta draugė, uždegti žvakelę, pasiklausyti ramios muzikos, o namus papuošti vaiko piešiniais, o ne madingomis dekoracijomis (ir nesivervinti, kad nėra laiko jų nusipirkti...)
Ir tada, tikiuosi, atsiras valanda peržiūrėti nuotraukų albumui. Ir atsiras pusvalandis žmogui. Ir pasivaikščiojimui laiko atsiras. Ir kažkurią ramybės valandėlę - atsiras laiko savajam AŠ. Kasdien po valandėlę sau, plonėjančio  sieninio kalendoriaus akivaizdoje. Adventui skaičiuojant susikaupimo dienas...  


Pirmoji diena. Kūrybingumas
Kūrybingumas - savarankiškumo išraiška. Nugrimzti į save ir brandinti visa iki tol, kol iškyla vidinis grožis ir esmė.

Moterų suklegėjimas su rankdarbiais - toks buvo pirmasis Advento vakaras. Visos temos - bedugnės. Ir tų temų - begalybė... Ir planų galybė. Balsai klega, o rankose  - rankdarbis.
Bandėme adata velti lėlytę, kitokius žaisliukus. Prie arbatos malonioje draugijoje nejauti, kaip bėga laikas. Smagu. Gražus vakaras jaukioje kaiminystėje. Žmogaus vieno kitam dovanotas laikas. Brangesnio už gyvenimo laiką nieko ir neturime...
Ir grįžome namo apdovanoti kito žmogaus šviesa.

Antroji diena. Kantrybė
Suvokti, kad viskam yra savas metas. Neskubinti įvykių ir nesiekti, kad žmonės kuo greičiau pasikeistų.

Ar užtenka vienos dienos gerai pamastyti apie svarbią savybę, ją įsisąmoninti ir išmokti, kad padėtų kasdienybės išbandymuose.
Bet jei po vieną savybę per dieną, tai gal prie Švento stalo susėstumėme ramesni, gražesni, šventesni...