Taip sukamės tarp tarp ryto ir vakaro, tarp vasaros ir žiemos, užversdami jubiliejais pažymėtus kalendoriaus lapelius, nesuspėdami popieriuje išspausdinti praėjusių švenčių nuotraukų, o juo labiau peržiūrėti senųjų albumų. Tik vis nauja diena, kiti metai, sukaktys, netektys.
Tą koncertą prieš kelis metus veda Vyt.Kernagis. Linksmas, puikiai atrodantis, sveikas - ,,pačiame gerume". Greitai po to jo netekome. Taip trūksta... Saksofoną tame koncerte pučia Brazaitis, nė neįtardamas, kiek nedaug dienų liko jo žmonai Janinai, kurios irgi greitai po to netekome. Ir taip trūksta. Gėlių puokštę ir linkėjimui Stasiui Povilaičiui siunčia prezidentas Algirdas Brazauskas. Jo irgi jau nėra.
Balta spalva - ne tik tvarkos, švaros, paprastumo, nekaltybės, tyrumo, gimimo, jaunystės, santuokos, tikėjimo spalva, bet ir gedulo simbolis Rytų civilizacijose.
Ar sutinkate, kad žiemą nostalgijos daugiau. Daugiau ilgesio. Daugiau minčių apie praeitį. Gal tai susiję ir su metų kaita, su didžiosiomis šventėmis - Adventu, Kalėdomis.
Prisimenu filmuką apie mergaitę, kai pro langą įskridusi varna pavogė jos sagę, su kuria ji turėjo šokti koncerte. Ji stovi prie lango ir žiūri į krentančias snaiges.
Kaip čia mums išmokus patirti visą teigiamą baltos spalvos semantiką - žiemos smagumą, gatvės lempos apšviestų krintančių snaigių taurų liūdesį, baltos suknelės sukeltą jaudulį, baltų vystyklų švarumą, balto vyno svaigumą, balto angelo sargo sparno globą, baltų rožių kvapą, pabalusių plaukų išmintį... Ir dar daug daug mažų ir didelių baltų spalvų ir atspalvių...
Šventą akimirką, kai ims leistis saulė, kai bus per tamsu skaityti ir per anksti degti šviesą, pamąstykime tyloje apie tai, ,,kol baltas paukštis danguje dar šviečia man ir tau..."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą